Galima psichologiškai paaiškinti kodėl tėvai kelia savo vaikų nuotraukas į internetą- socialinius tinklus ir pan. Ne klinikinis atvejis, bet pats laikas būtų pagalvoti ir apie terapiją. Tačiau, kai tėvai įkelia mirties simboliais „padabintas“ atžalas- tai jau psichiatrija…
Kiekvienais metais spalio 31 d. gatvės prisipildo kaukių, skeletų, zombių ir dirbtinio kraujo. Pas mus atneštas invazinis karnavalas- Helovynas vis dažniau suvokiamas kaip nekenksmingas pramoginis renginys. Ne paslaptis, jis labiausiai pamėgtas prekybininkų. Štai JAV šiais metais prognozuojama, kad Helovyno dekoracijoms ir kostiumams amerikiečiai išleis 13,1 milijardų dolerių.
Tačiau ar mes, suaugusieji, turėtume be apmąstymų priimti šią „šventę“ į kultūrą, kurioje vaikai yra gyvenimo gėlės, o ne kažkieno eksperimentų su siaubais objektai?
Remiantis medicininių tyrimų, kuriuos atliko JAV medikai, ir statistikos duomenimis, Helovynas pripažintas viena iš pavojingiausių dienų vaikams per metus. Kalbama ne tik apie traumas keliuose, kai vaikai tamsiais kostiumais bėgioja gatvėmis, ir numušami automobilių, bet ir apie psichologines pasekmes. Vaikų psichika yra trapi ir jautri. Mirties, galūnių kapojimo, kraujo ir baimės vaizdai, kurie primetami šią dieną, gali palikti pėdsaką visam gyvenimui. Ne tik sąmonėje- pasąmonėje.
Ar galima vadinti tėvus, aprengiančius savo vaikus mirusiųjų, raganų ir demonų kostiumais, normalios psichikos individais? Kaip logiškai paaiškinti, kad apsipylus kraują imituojančiais dažais, visą tai pavadinti linksmybėmis? Susidaro įspūdis, kad tokios idėjos galėjo gimti tik neadekvačios psichikos žmonių, greičiausiai neturinčių savų vaikų, praradusių ryšį su realybe ir supratimą apie vaikų pažeidžiamumą, galvose.
Helovynas – tai ne tik šventė. Tai vaikų sąmonėje įsisavinami baimės, smurto ir mirties vaizdiniai žaidimo pavidalu. Ar tėvai susimąsto kur yra riba tarp žaidimo ir traumos, galimai psichologinės?
Vaikas nėra lėlė, kurią galima aprengti zombio kostiumu. Tai gyvas, jautrus sutvėrimas, kuris, lyg kempinė, sugeria viską, kas jam paduodama. Vienos garsios neuromokslininkės (pavardė redakcijai žinoma) teigimu, žmogaus smegenys, lyg įrašymo įrenginys- įrašo į atmintį viską, ką mato ir girdi. Skirtingai nei iš technikos įrenginio, iš smegenų ištrinti įrašų niekuomet nepavyks. Jie ten liks visam gyvenimui, kažkur gilumoje, bet liks ir apsireikš kūne kitomis formomis. Dar tai vadinama psichosomatika.
Pastaruoju metu dažnai tenka girdėti, kad tėvai vaikus, dėl įvairių priežasčių, veda pas psichologus (paskutinis girdėtas įkainis- 25 eurai už pusvalandį). Kažkada tai buvo išimtinai suaugusiųjų problemų sprendimo būdas…
P.S.Prisiminus bei perfrazavus vieno psichoanalizės patriarcho žodžius, vaikai už savo problemas galės būti dėkingi savo tėvams.